Mityba » Riebalai. Gerieji ir blogieji
Šiame straipsnelyje apie riebalus suskirsčiau juos į dvi dalis: gerieji ir blogieji. Gal „geriečiai“ ir „blogiečiai“ skamba kiek vaikiškai, bet už tai suprantamai.
1 dalis. Riebalai blogieji, nuodingi
Pradėsim nuo blogųjų, nes juos skubiai reikia nustoti vartoti, visiškai ir visiems laikams.
Labiausiai žmogui kenkia dvi riebalų rūšys: transriebalai ir taip vadinami augaliniai (sėklų) aliejai.
Transriebalai. Apie transriebalus daug nesiplėsiu, kad jie nesveiki dažnas jau žino. Tiksliau, yra sveiki natūralūs transriebalai, randami avienoje ir jautienoje, kuriuos saugu vartoti, ir yra nesveiki dirbtiniai transriebalai, arba kitaip dar vadinami iš dalies hidrinti riebalai. Jie gaminami pramoniniu būdu, augalinius aliejus taip perdirbant, kad jie galėtų išlikti kieti kambario temperatūroje. Tokie transriebalai netinkami vartoti, nes organizmas jų negali suskaidyti ir neverčia jų į energiją. Amerikoje nuo 1911 metų transriebalų „pirmagimis“ Crisco margarinas buvo reklamuojamas kaip labai novatoriškas, sveikas ir „švariai išgautas“ produktas, kuris turėtų puikuotis kiekvienos modernios šeimininkės virtuvėje. O gal prisimenate, jei esate pakankamai seni kaip aš, kaip skaniai mes valgydavome naujai atsiradusį skanų Rama ar Delma margariną, tą įdomią naujovę, dailioje dėžutėje su gražiais saulėgrąžų paveiksliukais? Taip skanu ir gražu atrodė, tik bėda, kad labai nesveika. Jį vis dar pardavinėja, tokį margariną, tik ant dėžučių jau kitokie paveiksliukai.
Laimei, šiais laikais jau niekas nebesako, kad dirbtinius transriebalus sveika vartoti. Ir šiais laikais yra tokio margarino, kuris padaromas tirštu ir lengvai tepamu kitais būdais ir nebeturi transriebalų savo sudėtyje. Bet tai nereiškia, kad jis tampa sveikas vartoti. Nes jis turi 80 procentų rafinuotų augalinių aliejų savo sudėtyje.
Augaliniai (sėklų) aliejai. Vadinamieji augaliniai aliejai vis dar reklamuojami kaip sveiki vartoti, netgi gelbstintys nuo širdies ligų, bet tai yra netiesa. Tai didelis riebus melas, iš kurio uždirbami nemaži pinigai. Apie kokius aliejus eina kalba? Ne apie augalinį alyvuogių aliejų ir ne apie kokosų aliejų; šie aliejai vartojami tūkstantmečiais ir žmonėms tikrai nekenkia. Pasaulyje vartojami aštuoni kenksmingi rafinuoti sėklų aliejai: kukurūzų, rapsų, medvilnės, sojų, saulėgrąžų, dygminų, ryžių sėlenų, vynuogių kauliukų. Lietuvoje dažniausiai vartojami trys pagrindiniai nesveiki rafinuoti sėklų aliejai: rapsų, saulėgrąžų ir vynuogių kauliukų, arba jų mišiniai, pavadinti „kepimo aliejumi“. Pasaulyje kasmet suvartojama šimtai milijonų tonų kenksmingų augalinių aliejų. Ir žmonės vis labiau serga.
Mano supratimu pagrindinė priežastis, kodėl mes buvome išmokyti vartoti rafinuotus augalinius aliejus buvo ta, kad jie turi ilgą galiojimo laiką ir yra pigesni už sviestą ar kitus gyvūlinius riebalus, taigi su jais gaminti apsimoka: gaminio savikaina mažesnė, o galutinė kaina vartotojui nebūtinai sumažėja, taigi, uždirbama daugiau. Tokie produktai padeda pigiai pamaitinti daug žmonių. Taip pat kavinėms ar restoranams naudoti kepimui augalinius aliejus apsimoka; jie patogiai įpakuoti, nebrangūs, jiems suteikiamas ilgas galiojimo laikas. Mūsų karta jau net neįsivaizduoja, kad būtų galima kepimui naudoti ne aliejų. O juk anksčiau žmonės kepdavo ant lajaus ar taukų.
Kodėl mes juos vartojame? Truputėlis istorijos.
Prasidėjo ši negraži istorija Amerikoje:
- XIX amžiaus pabaiga, 1880-ieji. Amerikos rinkoje atsiranda produktas Cottolene, pirmoji masiškai gaminama ir masiškai parduodama maisto gaminimo su taukais alternatyva. Produktas buvo sudarytas iš 10 procentų galvijų lajaus ir 90 procentų hidrinto medvilnės sėklų aliejaus, kuris iki „genialų protų“ įsikišimo buvo tiesiog medvilnės pramonės šakos atlieka. Didžiulė reklaminė kompanija, girianti naujovišką produktą kaip švarų, labai gryną, patogų vartoti, natūralesnį už taukus (?) ir netgi „prailginantį gyvenimą“, buvo lydima Cottolene naudojimą skatinančių kulinarinių knygų. 1904 metų Cottolene reklamoje (nuotraukose po šiuo straipsniu) galite perskaityti pranašišką frazę: „...ateis tokia diena, kai niekas net pagalvoti negalės, kad galima kepti ant lajaus“. Deja, taip ir įvyko. Vis tik šis produktas neįsigalėjo, jį nustelbė konkurentas.
- 1911 m. firma Procter & Gamble įveda į Amerikos rinką kitą perdirbtų augalinių aliejų produktą, Crisco margariną. Jį lydi tikrai galinga ir ilgametė reklaminė kampanija, pristatanti produktą kaip labai sveiką, ypač gerai virškinamą, su kuriuo labai paprasta pagaminti bet kokį maistą ir kurį galima vartoti kepimui pakartotinai kiek tik nori kartų (žr. istorines reklamų nuotraukas šio straipsnio apačioje). Prasideda Crisco kova su gyvulinių taukų ir sviesto vartojimu, augaliniai aliejai užima vis didesnę dalį rinkos.
- 1914 m. labai panašus Berlin Mills firmos produktas Kream Krisp pradedamas gaminti ir Europoje, Vokietijoje, beje Procter & Gamble su jais bylinėjasi, vėliau perperka. Europa irgi ima lėtai nuodytis rafinuotais augaliniais aliejais.
- 1948 Procter & Gamble didžiule suma paremia iki tol mažai žinomą organizaciją, Amerikos Širdies Asociaciją. Toji organizacija praturtėjusi tampa įtakinga ir atsidėkodama ima aktyviai reklamuoti jų gaminamus augalinius aliejus. Širdies ligomis sergančiųjų skaičius vis auga.
- 1961 m. Amerikos širdies asociacija išleidžia oficialias rekomendacijas nustoti vartoti gyvulinius riebalus ir vietoje jų vartoti augalinius aliejus, kaip daug sveikesnius. Gyvuliniuose riebaluose ir mūsų visų organizmuose gausiai randamas cholesterolis oficialiai apkaltinamas, kaip sukeliantis aterosklerozę ir kitas širdies ligas. Polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurių gausu augaliniuose aliejuose, vartojimas mažina cholesterolio kiekį kraujyje, taigi, gelbsti nuo širdies ligų. Nors tai tik neįrodyta hipotezė, įtakingi ir energingi mokslininkai garbėtroškos, tokie kaip Ancel Keys, remiami didžiųjų perdirbto maisto gamintojų, pasiekia, kad Amerikos, o vėliau ir daugelio kitų šalių sveikatos politikai priimtų šią teoriją kaip vienintelę tiesą.
xxx
- Siekiant pagrįsti naująją mitybos politiką, tarp 1966 ir 1973 metų atliekami du dideli (iš viso tirta apie dešimt tūkstančių žmonių) atsitiktinių imčių kontroliuojami tyrimai: 1966-1973 Australijoje, Sidnėjuje (Sydney Diet Heart Study), o 1968-1973 Amerikoje, Minesotos valstijoje (Minnesota Coronary Experiment (MCE)). Šių tyrimų rezultatai nuslepiami. Tyrimai tuo metu nepaskelbiami, nes kaip vienas iš tyrėjų įvardijo „jų rezultatai buvo nuviliantys“. 2013 ir 2016 metais pagaliau paskelbtų tyrimų rezultatai rodo, kad „Sočiųjų gyvulinės kilmės riebalų sumažinimas mityboje, vietoje to padidinant polinesočiųjų riebalų suvartojimą, padidina mirtingumo nuo visų priežasčių, nuo koronarinės širdies ligos ir nuo širdies ir kraujagyslių ligų, riziką. Atnaujinta tyrimų metaanalizė neparodė, kad būtų kokios nors naudos širdies ir kraujagyslių sistemai. Šios išvados gali turėti svarbių pasekmių visame pasaulyje paplitusiam mitybos patarimui pakeisti sočiuosius riebalus į polinesočiasias riebalų rūgštis.“[1] ir kad „Turimi atsitiktinių imčių kontroliuojamų tyrimų įrodymai rodo, kad sočiųjų riebalų pakeitimas dietoje linolo rūgštimi veiksmingai mažina cholesterolio kiekį serume, tačiau nepatvirtina hipotezės, kad tai reiškia mažesnę mirties nuo koronarinės širdies ligos ar mirties nuo visų kitų priežasčių riziką.“[2]
- Yra atlikta dar daug tyrimų su labai panašiais rezultatais. Nepaisant nieko, mokslo ir politikos pasaulyje apsisprendžiama nekreipti dėmesio į „nuviliančius“ duomenis (netgi apie padidėjusią mirties nuo vėžio tikimybę) ir akcentuoti tik cholesterolio kiekį kraujyje mažinantį poveikį. Ir iki dabar vis dar tęsiasi atsakingų ir išsilavinusių žmonių „protų užtemimas“. Jie galėtų sustabdyti šitą lėtinį nuodijimą, bet nenori. Todėl tenka pasirūpinti savimi patiems.
Kuo mums kenkia augaliniai aliejai?
Jie nenatūralūs, pereina ilgą perdirbimo procesą, apdorojami nuodingomis cheminėmis medžiagomis.
Gamyboje naudojami tirpikliai, rūgštys, šarmai, balinančios medžiagos, cheminiai priedai. Sėklos keletą kartų kaitinamos ir presuojamos, tuomet ekstrahuojamos su tirpikliu heksanu, ta pačia medžiaga, kuri naudojama ir automobilių kuro mišiniuose. Aliejų su heksanu kaitinant pastarasis pamažu išgaruoja, bet viso heksano pašalinti iki galo neįmanoma, todėl oficialiai leidžiama, kad jo šiek tiek liktų. Jis įvardijamas kaip "gana saugus". Pagal Europos Sąjungos reglamentus, aliejuje gali likti 1 mg/kg heksano. Atrodytų, kaip ir nedaug, bet tokį aliejų žmonės kasdien vartoja metai iš metų, ir koks tokio ilgalaikio lėtinio heksano vartojimo poveikis organizmui, nėra žinoma.
Toliau naudojami filtrai su augaliniais klijais, aliejus distiliuojamas, siekiant pagerinti skonį, spalvą ir galiojimo laiką, kad galutinai pasišalintų blogi kvapai ir skonis. Faktiškai, toks rafinuotas aliejus tai jau dirbtinis maistas, tiesiog polinesočiųjų riebiųjų rūgščių koncentratas, ir niekaip nesuprantu, kaip ne gėda reklamuoti jį kaip „labai natūralų“.
Rapsų aliejaus gaminimo etapai, paimta iš https://www.canolacouncil.org/about-canola/processing/
Jeigu sveikus augalinius aliejus (kokosų, avokadų, alyvuogių) jūs galėtumėte semtis bėgančius tiesiai iš gamybinio preso ir mėgautis jų skoniu ir aromatu, tai šių perdirbtų sėklų aliejų ragauti mintis jums nekiltų. Gamybos procese jie bjauraus kvapo, nevalgomi ir labai nuodingi, kol galutinai neišvalomi ir jų toksiškumas jau tampa nebepastebimas.
Žemiau įdedu nuorodą į įrašą, kuriame nuo 3:25 iki 4:13 minutės trumpai ir vaizdžiai pristatoma, kaip atrodo augalinių aliejų gamyba:
The Truth About Seed Oils and the Disgusting Way Canola Oil is Made, with Dr. Casey Means
Netinkamas omega-6 ir omega-3 riebalų rūgščių santykis.
Mums reikia ir omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių. Labai supaprastintai sakant, omega-3 riebalų rūgštys mažina organizme uždegimą, o omega-6 riebalų rūgštys uždegimą skatina. Nuo to, kad jos skatina uždegimą, jos netampa blogos, nes uždegimo organizme reikia, tai juk gynybinė reakcija. Organizme šios riebalų rūgštys nesintetinamos ir jų reikia gauti su maistu. Tūkstantmečiais žmonės ir gaudavo jų natūraliai su maistu. Dirbtiniai augaliniai aliejai oficialių mitybą reguliuojančių institucijų giriami, kaip turintys daug šių būtinų riebalų rūgščių. Tikrai jie jų turi, tik yra dvi problemos. Pirma bėda, kad jų vartodami tokius aliejus gauname labai daug, nenumatytai nenatūraliai daug. Antra bėda, kad juose omega-6 yra gerokai daugiau nei omega-3. Natūralus šių riebalų rūgščių balansas turėtų būti 1:1. Dabartinėje mityboje omega-3 ir omega-6 santykis būna net ir 1:22. Saulėgrąžų aliejus turi labai daug omega-6 riebalų rūgščių, rapsų aliejus šiuo atžvilgiu atrodo ne toks blogas, bet vis tiek jame omega-6 riebalų rūgščių du ar tris kartus daugiau nei omega-3. Balansui šitaip išsiderinus, mes organizme turime uždegimo skatintojų daug daugiau nei uždegimą mažinančių medžiagų. Taigi omega-6 riebalų rūgščių perteklius mums kenksmingas. Teigiama, kad reikia vartoti daugiau omega-3. Sutinku, valgyti daugiau riebios žuvies tikrai sveika, tik pirmiausiai reikia nustoti vartoti rafinuotus augalinius aliejus.
Polinesočiosios riebalų rūgštys tokiuose aliejuose labai nestabilios ir greitai oksiduojasi.
Kaip jau minėjau skyrelyje prieš tai, vartodami rafinuotus augalinius aliejus gauname nenatūraliai daug polinesočiųjų riebalų rūgščių, kurios yra labai nestabilios ir lengvai oksiduojasi. Ir šita riebalų oksidacija yra didžiulė problema. Oksiduotis polinesočiosios riebalų rūgštys pradeda dar gamybos metu, nes jos keletą kartų kaitinamos ir dar su chemikalais, vėliau oksidacija tęsiasi butelyje, veikiant šviesai, atsukus kamštelį – veikiant deguoniui, kepant – veikiant šilumai. Kepant su tokiais aliejais susidaro daug skilimo produktų, kenksmingų medžiagų – policikliniai aromatiniai junginiai, aldehidai (tokie kaip akroleinas, kuris randamas ir mašinų išmetamuose dūmuose), kurie turi neigiamą poveikį įvairių organų veiklai. Nestabilios struktūros polinesočiosioms riebalų rūgštims pakliuvus į organizmą, susidaro deguonies laisvieji radikalai – chemiškai aktyvūs junginiai, kurie reaguoja su lipidais ir baltymais ir sukelia žymius pažeidimus ląstelėse. Organizme susidarius daug laisvųjų radikalų ir susilpnėjus antioksidaciniams procesams atsiranda oksidacinis stresas, vyksta įvairūs patologiniai pokyčiai. Pažeidžiamos organizmo ląstelės sukeliant jų membranų pažeidimus, baltymų oksidacinius pokyčius ir fermentų suirimą, branduolių DNR pokyčius, mutacijas ir priešlaikinį senėjimą. Visuotinė lietuvių enciklopedija sako, kad „Didelis laisvųjų radikalų kiekis ir oksidacinio streso būklė organizme gali sukelti lėtinius uždegimus, aterosklerozę, sepsinį šoką, plaučių emfizemą,, navikus, kataraktą, senėjimą, nervų sistemos ligas – Parkinsono, Alzheimerio ir kitas.“ Todėl tokie svarbūs mums yra antioksidantai. Organizme yra ištisa sudėtinga antioksidantų sistema (jai priklauso vitaminai C, E, A, fermentai superoksido dismutazė, katalazė, glutationo peroksidazė ir kt.), kovojanti su nuolat susidarančiais laisvaisiais radikalais ir palaikanti pusiausvyrą. Sistema gerai suderinta, bet ji turi ribas. Vartojant augalinius aliejus mes gauname polinesočiąsias riebalų rūgštis per daug dideliais kiekiais. Niekada per visą ligšiolinę žmonijos istoriją žmonės tokiais kiekiais tokių greitai besioksiduojančių riebalų nesimaitino. Tiesiog mūsų kūnuose esanti antioksidantų sistema nepritaikyta tokiam polinesočiųjų riebalų kiekiui ir ji nepajėgia susitvarkyti su tokiu dideliu oskiduotų riebalų rūgščių laisvųjų radikalų kiekiu. Oksiduotos polinesočiosios riebalų rūgštys ląstelių mitochondrijose, mūsų organizmo mažutėse „jėgainėse“, nepanaudojamos energijos gamybai. Gavus tokių toksiškų riebalų, vietoje to, kad gamintų energiją, ląstelių veikla sutrinka, kai kurios jų ir žūsta, o polinesočiosios riebalų rūgštys susijungę į ilgas nenormalios struktūros grandines atidedamos vis didėjančiame riebaliniame sluoksnyje. Skirtingai nei transriebalų atveju, šiuos riebalus galima suskaidyti, bet tam reikia papildomų organizmo resursų. Ir tai nevyksta greitai. Paskaičiuota, kad pilnai riebalų kaitai organizme reikia apie 680 dienų. Tad jei šiandien nustosite vartoti greitai besioksiduojančius nuodingus mūsų ląstelėms augalinius aliejus, galutinai nesveikų riebalų rūgščių atsikratysite maždaug po dviejų metų.
Mažina cholesterolio kiekį kraujyje ir sukelia aterosklerozę.
Daug metų mums vis kartojama melaginga frazė, kad gyvulinės kilmės sotieji riebalai cholesterolio kiekį didina, o štai augaliniai aliejai padeda apsisaugoti nuo širdies ligų, nes mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Kodėl viskas sukasi apie tą ypatingąjį cholesterolį? Ar tikrai reikia mažinti jo kiekį kraujyje? Su gydytojo Paul Mason pagalba (jo prezentaciją galima rasti čia) panagrinėkime, ar tikrai taip.
Cholesterolis mums visiems labai reikalingas, jo yra kiekvienos ląstelės membranoje. Smegenims ypač daug reikia cholesterolio, todėl jo sintezė vykdoma pačiose smegenyse. O mums aiškinama, kad reikia stengtis palaikyti kuo mažesnį cholesterolio kiekį kraujyje, nes „blogasis“ cholesterolis arba MTL (mažo tankio lipoproteinai) kaupiasi kraujagyslių sienelėse ir sukelia aterosklerozę. Teigama, kad kuo mažesnis MTL, tuo geriau. Supaprastintai sakant, teigiama, kad sotieji gyvuliniai riebalai tai yra tokie blogieji riebalai, kurie kažkodėl kaupiasi ant kraujagyslių sienelių ir jos nuo to užsikemša; bet kraujagyslės ne koks nuotekų vamzdis, taip nevyksta. Tyrimų duomenys sako ką kita; štai 2016 metais buvo publikuotas Ravnskov ir kolegų straipsnis [3], kuriame pristatomi atliktos sisteminės 19-os mokslinių tyrimų apžvalgos duomenys. Apžvalgoje įvertinti 68094 pagyvenusių žmonių duomenys atskleidė, kad priešingai teiginiams apie cholesterolio pavojus, kuo didesnis MTL cholesterolio kiekis kraujyje, tuo mažesnė mirties tikimybė. Straipsnio autoriai be kita ko teigia, kad toks tradiciškai siūlomas būdas sumažinti didelį MTL cholesterolio kiekį pakeičiant sočiuosius riebalus augaliniais aliejais, iš tikrųjų gali padidinti mirtingumą.
Tad kas iš tikrųjų vyksta kraujagyslėse ir kaip MTL cholesterolis siejasi su ateroskleroze? MTL cholesterolio tikrai randama aterosklerotinėse plokštelėse ant kraujagyslių sienelių, bet tai nereiškia, kad jis kaltas dėl jų susidarymo, jo tiesiog ten yra. Yra kita hipotezė paaiškinanti aterosklerozės susidarymą, tai trombozė. Aterosklerozė yra trombų susidarymo kraujagyslių sienelėse pasekmė. Trombai gali formuotis laikui bėgant, ir sluoksniuotis vienas ant kito. Mokslininkai rado raudonųjų kraujo kūnelių giliai aterosklerotinių plokštelių viduje, taip pat trombocitų ir fibrino. Lipidų hipotezė negali paaiškinti šių dalykų. Iš kur gi tuomet aterosklerotinių plokštelių viduje atsiranda MTL cholesterolis? Viskas paprastai paaiškinama: augaliniai aliejai įtakoja aterosklerozę dėl to, kad dėka polinesočiųjų riebalų savo sudėtyje jie labai nestabilūs ir linkę oksiduotis, o oksidacinis stresas kraujyje sukelia trombozę. Ir šiuose aterosklerotiniuose trombuose „nusėda“ ir pažeistos, praradę tikslą ir kryptį, ir todėl organizme nebepasisavinamos oksiduoto MTL cholesterolio ląstelės. Kitas dalykas – organizmas MTL cholesterolį naudoja kraujagyslių pažeidimų "lopymui", juk cholesterolis – ląstelių statybinė medžiaga. Ne pats MTL cholesterolis blogas, kalti augalinių aliejų sukelti oksidacijos procesai, pažeidžiantys MTL cholesterolio ląsteles ir kraujagyslių sieneles. Dar kartą pacituosiu sakinį iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos: „Didelis laisvųjų radikalų kiekis ir oksidacinio streso būklė organizme gali sukelti lėtinius uždegimus, aterosklerozę, sepsinį šoką, plaučių emfizemą, navikus, kataraktą, senėjimą, nervų sistemos ligas – Parkinsono, Alzheimerio ir kitas.“ Žinoma, ne vien aliejai iššaukia oksidacinius procesus organizme, tam įtakos turi ir aplinkos užterštumas, ir rūkymas. Šie faktoriai taip pat prisideda prie širdies ligų vystymosi. Vis tik nesveikieji augaliniai aliejai čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Mokslininkai vaizdžiai palygina, kad suvalgyta viena bulvyčių fri porcija turi panašų vėžį sukeliantį poveikį organizme kaip 20 ar 25 cigarečių surūkymas. Tad, jeigu oro užterštumo sumažinti mes asmeniškai nelabai galime, tai nerūkyti ir nevartoti augalinių aliejų galime tikrai.
Polinesočiųjų riebalų rūgščių vartojimas skatina mus vartoti cukrų ir įtakoja II tipo diabeto atsiradimą.
Kodėl? Nes organizmas turi išgyventi. Jeigu su maistu pakliūvantys riebalai nuodingi ir netinkami energijos gamybai, lieka kitas kelias – deginti gliukozę, gauti energiją iš angliavandenių. Pažįstama man situacija: pora valandų po pusryčių, o aš jau alkana, labiausiai norisi ko nors saldaus, ir kuo greičiau. Valgau saldainiuką, liūdnai žiūrėdama į savo didžiulį pilvą ir klausiu savęs, „kodėl, turėdama šitiek atsargų, nieko iš ten nepasiimi?“ Dabar jau žinau atsakymą: vargšas mano kūnas negali panaudoti šitų riebalų; todėl įjungtas kitas, išgyvenimo, režimas. Todėl jei laiku nepavalgai ko nors angliavandeningo, skauda galvą, bloga ir nežinai, kas tau darosi, ir tai yra organizmo būdas išgyventi, avarinis režimas, priverčiantis tave kuo skubiau papildyti kuro atsargas. O tokios mitybos pasekmės liūdnokos; nuolat valgant gausybę angliavandenių kraujyje padidėja cukraus kiekis, padidėja insulino išskyrimas ir einant laikui vystosi ląstelių atsparumas insulinui, prediabetas ir diabetas. Gera žinia ta, kad supratę, kas vyksta ir kodėl, tai galime sustabdyti.
Pasaulyje ligotų žmonių vis daugėja, ir tai sutampa su augalinių aliejų suvartojimo didėjimu
Trumpai dar pristatysiu gydytojo Chris Knobbe surinktus įdomius duomenis (jo prezentaciją galima rasti čia). Jis su kolegomis tyrinėjo įvairių mokslininkų surinktus duomenis apie civilizacijos nepaliestų tautelių mitybą ir pastebėjo, kad žmonės besimaitinantys jiems nuo seno įprastu maistu, ir visai nevartojantys perdirbtų produktų su dideliais kiekiais rafinuotų miltų, cukraus ir augalinių aliejų, neturi moderniosios civilizacijos sveikatos problemų: nutukimo, diabeto, širdies ligų. Nors įvairių tyrinėtų tautelių mityba gan smarkiai skyrėsi: štai inuitai vartojo labai daug mėsos, gyvulinės kilmės riebalų ir labai mažai angliavandenių, o Ramiojo vandenyno salų kitava tautos gyventojai vartojo daug vaisių, šakniavaisių, kokosų aliejaus ir žuvies, bet juos siejo vienas bendras dalykas: jie nevalgė perdirbto maisto ir be abejo, rafinuotų augalinių aliejų, todėl buvo liekni, ir lyginant su mumis, labai sveiki. Polinesočiųjų omega-6 riebalų rūgščių suvartojimas tokiose įprastiniu neperdirbtu maistu besimaitinančiose tautelėse siekia daugiausiai 1,7 procento nuo bendro kalorijų kiekio, tuo tarpu vidutinis modernios vakarietiškos mitybos besilaikantis gyventojas suvartoja 7–12 procentų omega-6 riebalų rūgščių (apie 29 gramus per dieną). Visose šalyse, kur tik išauga perdirbto maisto ir augalinių aliejų vartojimas, smarkiai išauga ir nutukusių, diabetu bei širdies ligomis sergančių žmonių skaičius. Tą rodo duomenys iš Kinijos, Japonijos, Indijos ir kitų šalių.
Skaidrė iš gyd. Chris Knobbe prezentacijos, rodanti kaip laikui bėgant Amerikoje didėjo augalinių aliejų vartojimas:
Kaip matome, gyvūninės kilmės sočiųjų riebalų suvartojimas vis mažėjo, o augalinių polinesočiųjų riebalų vis augo. Šiuo metu beveik 90 % suvartojamų riebalų yra augaliniai aliejai.
Skaidrė iš gyd. Chris Knobbe prezentacijos, rodanti nutukimo sąsajas su augalinių aliejų vartojimu:
1900 metais 1,2 % Amerikos vyrų (yra tų metų duomenys tik apie vyrus) buvo nutukę, o dabar Amerikos gyventojų nutukimas siekia 42.5 %.
Šiuo metu pasaulyje nuo nutukimo kenčia daugiau kaip milijardas žmonių. Nutukimo kreivė kyla tiesiog identiškai su augalinių aliejų vartojimo augimu.
Kita skaidrė, vaizdžiai parodanti diabeto augimo tempus:
1928 diabetu sirgo 0,0028 % žmonių, o 2016 – 13 %, ir šis skaičius vis auga, žinoma ne tik Amerikoje, visose šalyse. Per 126 metus Amerikoje diabetu sergančiųjų skaičius išaugo 4643 kartus. Tai sunkiai protu suvokiami skaičiai.
Lietuvoje, taip pat kaip ir kitose pasaulio šalyse, nuolat daugėja nutukusių, sergančių diabetu, širdies ligomis žmonių. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, 2013 metais Lietuvoje diabetu sirgo vienas iš 25 suaugusiųjų, o 2023 metais jau serga vienas iš 18, kas sudaro apie 140 tūkstančių žmonių.
Taigi, iki šiol vadinti sveikais rafinuoti augaliniai aliejai mus sargdina.
Nelaukite, kol stambiųjų maisto pramonės gigantų remiamos mokslinės organizacijos ir politikai susiprotės ir galų gale patvirtins, kad mes nuodijami jau daugiau kaip 100 metų, ir kad dešimtmečiais nenorima to pripažinti. Tai gali niekada ir neįvykti. Tiesiog pasirūpinkite savo ir savo artimųjų sveikata nustodami pirkti smarkiai perdirbtus maisto produktus ir nesveikus aliejus. Išmokite skaityti etiketes, būkite sąmoningi maisto vartotojai. Turėkite omenyje, kad valgydami kavinėse nesveikųjų augalinių aliejų greičiausiai neišvegsite. Svarbus kiekvienas kąsnis, kurį dedame į burną.
Perspėjimas: jeigu labai teisingai nusprendėte tuojau pat atsikratyti namuose turimų nesveikų augalinių aliejų, tik nepilkite jų tiesiai į kriauklę; jie užkemša ne tik kraujagysles, bet ir nutekamuosius vamzdžius.
Tekste minėti literatūros šaltiniai:
2 dalis. Riebalai gerieji, naudingieji
Sotieji riebalai. Tai labai svarbi mūsų organizmo sudedamoji dalis. Jie reikalingi ne tik energijos gamybai, bet ir smegenų veiklai, hormonų gamybai. Sotieji riebalai turi daug cholesterolio. Cholesterolis yra kiekvienos ląstelės membranų sudedamoji dalis. Ląstelių membranos veikia kaip barjerai, atskiriantys ląstelės vidų nuo jos aplinkos ir reguliuojantys medžiagų transportavimą į ląstelę ir iš jos. Cholesterolis, kuris sudaro iki 40 procentų membranos, yra būtinas ląstelių membranų struktūrai, elastingumui ir įvairioms funkcijoms. Riebalų reikia kiekvienos ląstelės vystymuisi ir komunikavimui, mitochondrijų veiklai, imuninei sistemai. Riebalus būtina vartoti.
Vartokite į sveikatą:
Lajų
Taukus
Riebią mėsą
Sviestą
Grietinėlę
Riebius sūrius
Kiaušinius, ypač trynius, kuriuose yra cholesterolio ir daug vitaminų.
Venkite liesų, nugriebto pieno produktų, iš jų maža naudos.
Nenulupinėkite odelių nuo vištienos, tai skaniausia ir vertingiausia vištienos dalis.
Sotiesiems riebalams nėra jokių suvartojimo normų, t.y. jų galima ir reikia valgyti kiek tik norisi.
Informacija dar bus pildoma, o kol kas pacituosiu tik vieną šaltinį, kur kalbama apie ilgą laiką demonizuotus sočiuosius riebalus. Straipsnis paskelbtas Amerikos kardiologijos koledžo žurnale (Journal of the American College of Cardiology) 2020 metais. Jame sakoma:
"Rekomendacija apriboti sočiųjų riebalų rūgščių vartojimą vis dar išlikusi, nepaisant to, kad priešingų įrodymų vis daugėja. Naujausiose atsitiktinių imčių ir stebėjimo tyrimų metaanalizėse nenustatyta, kad mažesnis sočiųjų riebalų rūgščių suvartojimas turėtų teigiamą poveikį širdies ir kraujagyslių ligų kiekiui ir bendram mirtingumui. Vietoje to, buvo nustatyta, kad sotieji riebalai turi nuo insulto apsaugantį poveikį. Nors sočiosios riebalų rūgštys padidina mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolio kiekį, daugumai žmonių padidėja ne mažų tankių oksiduoto MTL dalelių, o didesnių MTL dalelių, kurios nesusijusios su širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Pilno riebumo pieno produktai, neperdirbta mėsa ir juodasis šokoladas yra sočiųjų riebalų turtingi maisto produktai, niekaip nesusiję su padidėjusia širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Turimų įrodymų visuma neleidžia toliau riboti tokių maisto produktų vartojimo."
Visą tekstą galite rasti čia:
Bus daugiau
